Aš visada žavėjausi tomis, kurios geba tiesiog būti. Bet galiausiai suvokiau – tam, kad būčiau laiminga man gyvybiškai reikia veikti.
Aš visada pavydėjau toms, kurios moka tiesiog plaukti. Bet galiausiai supratau – tam, kad gyvenčiau man reikia žinoti ir suplanuoti.
Aš slapta norėjau tapti ramia, jausminga moterimi. Bet galiausiai atradau – tam, kad žydėčiau, man reikia suvaldyti laukinę kaitą ir chaosą.
Aš visada norėjau išmokti sustoti pailsėti, kol dar nenusivarau nuo kojų. Bet galiausiai – aš leidau sau būti tokia, kokia esu ir iš viso to patirti malonumą.
Aš nežinau ar rytoj vis dar būsiu tokia išmintinga. Aš nežinau, ar rytoj nepasirodys kažkas, kas vėl įkvėps mane žavėtis kažkuo kitu, o ne pačia savimi.
Aš nežinau, aš man užteks tvirtumo atstovėti save, kai susidursiu su sunkumais. O Dievai, aš tikrai nežinau ar vėl nepervargsiu nuo savo norėjimo visko čia ir dabar ir tobulai. Nes aš tikrai ir toliau LABAI noriu iš tiesų, o ne šiaip gyventi.
Bet aš tikrai žinau, kad kiekvieną dieną galiu būti tokia, kokia esu ir tuo pačiu įsileisti to kažko, kas labai vilioja. Ir aš tikrai žinau, kad netgi tada kai neišeina ir vėl teškiuosi veidu į mėšlą – aš galiu atsistoti ir eiti toliau. Ir aš esu tikra, kad TIK nuo žinojimo, kas aš esu prasideda kelionė į TAI, ko aš noriu. Ir toje kelionėje niekada nėra finalo, todėl labai svarbu joje mėgautis, nes antraip pavargsime GYVENTI SAVO GYVENIMĄ.
Tekstas iš mano archyvų, rašytas prieš kelis metus. Bet taip surezonavo, kad dar kartą norėjosi palikti čia.