Ar bandėte vaikščioti visiškoje tamsoje? Ne, ne žengti kelis žingsnius iš atminties žinomoje vietoje, kol pasieksite šviesos jungiklį, o visiškoje tamsoje, nepažįstamoje vietoje. Bandžiau tai vienuose mokymuose, kurių tikslas buvo didesnis sąmoningumas ir gilesnis savęs pažinimas. Taisyklės paprastos- gavau visiškai juodus akinius, porininką, kuris reikalui esant švelniai atitrauktų nuo pavojaus ir gerą valandą laisvės aplinkos tyrinėjimui gamtoje. Atrodo kas čia tokio? Iš pirmo žvilgsnio tai elementarus žaidimas, kurį žaisdami vaikai krykštauja iš laimės. Prisimenu ir save dar mažą apgraibomis ieškančios draugų, kai žaidėme „aklą vištą“. Bet šį kartą suvokiau, kad kažkas pasikeitė nuo to laiko ir žaidimas nebėra toks linksmas. Nors situacija atrodo daug paprastesnė- neturiu tikslo atrasti, kažką pagauti, laimėti, būti pirma. Tiesiog eiti ir tyrinėti aplinką bandant ją pajausti neįprastai, nekasdieniškai. Ir neišeina? Ne! Pilve jaučiu įtampą, nerimą, netgi baimę. Gerklėje lyg kažkoks gumulas, kurį vis bandau iškvėpti, nuryti, bet jis vis užkyla ir nenori trauktis.
Ramybę pajuntu tada, kai kelias minutes paklaidžiojusi pritūpiu ir delnais jaučiu žemę: iš jos sklindančią šilumą ir kylančią energiją, glostau rasotą žolę ir tuo pačiu tvirtai atsitūpusi žinau, kad esu saugi ir tikra, jog nieko nenutiks. Tiesiog tupiu ir mėgaujuosi. Įdomu, kiek galėčiau tupėti, kiek ta ramybė būtų maloni, kada pradėčiau jausti nuobodulį? Ir tada- mintis iš realaus gyvenimo. Juk jame taip pat. Tik žengiu žingsnį į nežinomybę ir jaučiu, kaip pilvą kausto įtampa ir nerimas- ar pasiseks, ar mane priims, ar neapsijuoksiu, ar nepadarysiu klaidos? Ir taip buvo visada- kai keičiau darbus; kai turėdavau pasakyti savo nuomonę nežinodama, ar ji visiems patiks; kai užduotis atlikau pirmą kartą ir žalio supratimo neturėjau, ar darau gerai, bet žinojau, kad neturiu kitos išeities- tik daryti. Tupėdama ant žemės peržvelgiau tas patirtis mintyse ir supratau, kad po kiekvienos situacijos, kai iš pradžių atrodo ne tik pilvą, bet ir visą kūną kaustė baimė, jausdavau pasitenkinimą. Pasitenkinimą savimi, kad išdrįsau, kad pabandžiau, kad išmokau, kad padariau. Tiesiog džiaugdavausi, nes su kiekvienu kartu ūgtelėdavau – kaip asmenybė, kaip specialistė, kaip žmogus…
Taigi prisiminusi tai, stojau ir ėjau. Nors drąsos neturėjau, bet žinojau- ta ramybė tiesiog tupint ant žemės yra trumpalaikė. Tikiu, kad žmogus didžiausią pasitenkinimą jaučia tada, kai eina pirmyn, kai realizuoja save. Kai kuria, kai įgyvendina savo idėjas, kai po žingsnelį randa naujus kontekstus ir juose išbando savo galimybių ribas. Komforto būsena suteikia saugumą, bet tuo pačiu atima pažinimo, laimėjimo, pasitenkinimo savimi jausmą.
Ir iš tiesų! Kiek daug įdomaus patyriau klaidžiodama visiškoje tamsoje! Kokie skirtingi medžių paviršiai, kaip maloniai rankas glosto medžių lapai, kiek garsų, kvapų aplinkui ir koks malonumas tiesiog būti visame tame! Argi ne taip yra realybėje?! Kaip stebimės naujomis kultūromis keliaudami, su kokiu įdomumu įninkame į naujus užsiėmimus, ar galiausiai kiek įdomaus sužinome iš naujai sutiktų žmonių.
O koks smagus atradimo džiaugsmas, kai įsiklausiusi į aplinką atrodo pradėjau jausti kliūtis ir supratau, kada reikia pakelti koją, kada pasukti ar pasilenkti. Mes įpratę tai vadinti intuicija, kuri pasireiškia tuomet, kai esame čia ir dabar, kai norime girdėti ir jausti tai, kas mums svarbu ir reikalinga. Juk gyvenimas, labai dažnai, tiesiog „ėjimas tamsoje“, kur intuicija pasako, kur reikia sukti, kur pasilenkti. Reikia tik klausyti savęs, stebėti savo kūną ir ta tamsa nebus tokia bauginanti, kaip prieš žengiant pirmą žingsnį. Tai patvirtino ir mano sužaistas žaidimas- išgyvenant naujus potyrius, atrandant kažką įdomaus, nerimas, kuris kaustė pilvą prieš pradedant kelionę, išnyko. Tai tvirtina ir psichologai- įtampa, kurią jaučiame kūne, ateina tada, kai mums prieš akis, kažkas tokio, ko dar nemokame suprasti. Bet tik reikia žengti žingsnį ir jis sumažės arba visai išnyks.
Prisiminus žaidimo pradžią suvokiu, kad galėjau taip ir likti tupėti ant žemės ir kažkuria prasme netekti kažko naujo ir nepatirto. Bet aš to nepadariau ir po to, kai nusiėmusi akinius jau apsipratau su šviesa, mėgavausi nueitu keliu ir nauja patirtimi. Šypsena nuo ausies iki ausies, nes vėl kažkiek ūgtelėjau. Iš šio žaidimo į tikrą gyvenimą pasiimsiu prisiminimus kūne, kurie signalizuoja, kad reikia eiti ir nebijoti, nes jeigu išdrįsi- jau esi laimėtoja, kaip tame „aklos vištos“ žaidime.
Giedrė