Kiekvieną kartą kai:
🦚 Galvoji, kad žinai geriau
🦚 Springsti iš nekantrumo norėdamas įsiterpti į pokalbį ir papasakoti savo istoriją
🦚 Reguliuoji kitų gyvenime, nes atrodo, kad jie nežino ką daro
🦚 Modeliuoji ateities scenarijus, nes nusprendei, kad Tavo protas visagalis
🦚 Aiškini ir kontroliuoji, kad tik viskas vyktų taip, kaip Tau norisi
🦚 Nerviniesi matydamas kitų savybes, kurios atspindi tavąsias
🦚 Suki ir suki galvą galvodamas „nu kaip jis taip gali, kaip gi nesupranta, kad niekas taip nedaro..“
🦚 Nustatai ramų veidą bendraudamas, o viduje sprogsti, nes neišsakai tai, ką jauti (neva „ir taip akivaizdu“ arba bijai, kad pasirodysi nevykėliu)
———-
Išgirdęs protingą mintį galvoji „reiks papasakoti jam/jai, nes čia tikrai bus gera pamoka, čia visiškai apie jį“. Ne Brangusis, tai apie Tave. Tik apie TAVE. O visa tai apie Tavo EGO ir puikybę, kuri netelpa pro duris.
———-
Taigi susipakuok, nes Tu ne Dievas. Ir GYVENK SAVO GYVENIMĄ.
Giedre, Tu taip pat.